1 Taigi tie trys vyrai nustojo ginčytis su Jobu, kadangi jis laikė save teisiu. 2 Tada Elihu'as,[i1] sūnus Barachelio Buzito, iš Ramo klano, nebepajėgė suvaldyti savo pykčio. Jis niršo ant Jobo, nes šis laikė teisiu save, o ne Dievą; 3 jis niršo ir ant trijų Jobo bičiulių, nes jie nebuvo radę atsakymo, nors ir tvirtino, kad Jobas yra kaltas. 4 Kadangi tie vyrai buvo vyresni už jį, Elihu'as nesiryžo kreiptis į Jobą. 5 Betgi pamatęs, kad anų trijų vyrų burnos neranda atsakymo, nebepajėgė suvaldyti savo pykčio. 6 Elihu'as, Barachelio Buzito sūnus, atsakė: „Esu jaunas, o jūs esate seni. Užtat nedrįsau ir bijojau pasakyti jums savo nuomonę. 7 Maniau: 'Tekalba metai, temoko žilagalviai išminties'. 8 Bet iš tikrųjų žmogaus dvasia, Visagalio alsavimas suteikia jam supratimo. 9 Nei žili plaukai padaro išmintingą, nei seniūnai visad supranta, kas teisinga. 10 Tad ir sakau: 'Pasiklausykite manęs, ir aš pasakysiu savo nuomonę'. 11 Štai aš laukiau jūsų žodžių, klausiausi jūsų išmintingų posakių, jums stengiantis rasti teisingą atsakymą. 12 Sukaupiau visą savo dėmesį, bet, tikėkit manimi, nė vienas jūsų neparodė, kad Jobas neteisus, nė vienas jūsų nepaneigė, ką Jobas sakė. 13 Kaip tad galite sakyti: 'Radome išmintį?'[i2] Dievas jam atsakys, o ne žmogus! 14 Ne man jis buvo išdėstęs savo bėdas, bet aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais“. 15 Sutrikę daugiau ką pasakyti jie nebegali; jiems trūksta žodžių. 16 Laukiau, kol jie nustos kalbėti, – kol jie pabaigs ir nieko nebesakys. 17 Dabar aš atvirai išklosiu savo nuomonę ir pareikšiu, ką aš žinau. 18 Juk man žodžiai liejasi per kraštus, mano dvasia verčia mane. 19 Štai mano vidus kaip vynas, ieškantis angos atsidvėsti, kaip nauji vynmaišiai, gatavi plyšti. 20 Turiu kalbėti, kad galėčiau prasivėdinti, atverti lūpas ir atsakyti. 21 Nebūsiu šališkas nė vienam, negirsiu jokio žmogaus. 22 Juk girti aš nemoku, o jeigu girčiau – mano Kūrėjas tikrai man galą padarytų! | 
