1 [i1]„Sudariau sandorą su savo akimis niekad gašliai nežvelgti į mergelę. 2 Kokia dalis skirta aukštai iš Dievo, paveldas iš Visagalio aukštybėse? 3 Argi nėra skirta pražūtis neteisiajam ir nelaimė darančiam pikta? 4 Nejau Dievas nemato mano kelio ir neskaičiuoja visų mano žingsnių? 5 Jeigu esu ėjęs drauge su melu ir mano kojos skubinosi į apgaulę, 6 tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir težino Dievas mano dorumą! 7 Jeigu mano žingsniai nuklydo nuo kelio ar mano širdis sekė mano akis; ar kokia dėmė sutepė man rankas, 8 tada tebūna leista man pasėti, o kitas tevalgo derlių. Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai! 9 Jeigu mano širdis yra buvusi moters suviliota ar tykojau prie kaimyno durų, 10 tada mano žmona kitam tesuka girnas, tegula su ja kiti. 11 Juk tai būtų ištvirkavimas, tai būtų teisėjų baudžiama kaltė. 12 Juk tai būtų ugnis, naikinanti iki Prapulties vietos, – ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių. 13 Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą, kai jie apskundė mane, 14 ką tad turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti? Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti? 15 Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų? Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose? 16 Jeigu esu buvęs nejautrus vargšų reikalams ar įstūmęs našlę į neviltį; 17 ar esu valgęs pats vienas savo kąsnį, juo su našlaičiu nesidalydamas, – 18 juk našlaitį nuo savo jaunystės auklėjau kaip tėvas ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi. 19 Jeigu esu matęs ką nors mirštant iš skurdo ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti, 20 kurio sąnariai nebūtų manęs laiminę ir kuris nebūtų susišildęs mano avių vilnomis? 21 Jeigu esu pakėlęs ranką prieš našlaitį, žinodamas, kad turiu svorio miesto vartuose,[i2] 22 tada teišnyra man mentikaulis iš peties, tenulūžta man ranka virš alkūnės. 23 Juk bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime, kad negalėsiu išsilaikyti prieš jo didybę. 24 Jeigu esu dėjęs savo viltis į auksą, tardamas aukso grynuoliui: 'Tu esi mano apsauga', – 25 ar didžiavęsis, kad mano turtai dideli, kad mano ranka yra daug įsigijusi; 26 [i3]ar esu žvelgęs į šviečiančią saulę bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis, 27 ir mano širdis buvo slapta susiviliojusi, o ranka siuntusi jiems pagarbų bučinį, 28 tai irgi būtų teisėjų baudžiama kaltė, nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse. 29 Jeigu esu džiaugęsis savo priešo žūtimi ar džiūgavęs, kad jį ištiko nelaimė, – 30 juk neleidau savo burnai nusidėti, prakeikimu linkėti jam mirties. 31 [i4]Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo: 'Kas nėra buvęs pavalgydintas mėsa!' 32 Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys. 33 [i5]Jeigu esu užslėpęs savo nusižengimus kaip Adomas, laikydamas savo kaltę giliai krūtinėje, 34 arba taip būčiau bijojęs minios šauksmo ar klano panieka būtų kėlusi man tokį klaiką, kad būčiau tylėjęs ir neišėjęs pro duris?! 35 O, kad kas nors mane išklausytų! Štai ir viskas![i6] Teatsako man Visagalis! O, kad mano kaltintojas parašytų savo kaltinimą! 36 Nešiočiau jį ant savo peties,[i7] užsidėčiau jį sau kaip vainiką, 37 apie visus savo žingsnius duočiau jam ataskaitą pakelta galva[i8] jo Artume. 38 Jeigu mano dirvos yra manimi pasiskundusios ar jų vagos drauge verkusios; 39 jeigu esu valgęs jų derliaus neužmokėjęs ar buvęs jų savininkų mirties priežastis, 40 teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ Jobo žodžių pabaiga. | 
