¹ Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito

ir veiksmingai visa valdo.

² Ją mylėjau ir jos ieškojau nuo jaunystės;

troškau padaryti ją savo nuotaka

ir buvau sužavėtas jos grožio.

³ Dalydamasi Dievo gyvenimu, ji puošia savo kilnų gimimą,

nes Visatos Valdovas ją visad mylėjo.

⁴ Juk jai atsiskleidžia Dievo žinojimas,

ji – jo darbų bendrininkė.

⁵ Jeigu turtai yra tai, ko gyvenime trokštame,

tai koks turtas gali būti didesnis už išmintį,

kuri visa tai padaro?

⁶ Jeigu protingumas našus –

kas pasaulyje yra nagingesnis už ją išradėjas.

⁷ Arba jeigu kas myli teisumą –

išminties darbų vaisiai yra dorybės.

Juk ji moko savitvardos ir protingumo,

teisumo ir drąsos,^[i1] –

gyvenime nieko nėra žmonėms vertingesnio.

⁸ Jeigu kas trokšta daug žinoti iš patirties –

ji žino praeitį ir numato ateitį,

ji supranta posakius ir atspėja mįsles,

ji iš anksto žino ženklus bei stebuklus

ir laikotarpių bei amžių padarinius.

Išmintis – gyvenimo draugė

⁹ Tad nutariau parsivesti ją į namus kaip draugę,

nes žinojau, kad ji gerai man patars

ir padrąsins mane ištikus rūpesčiams bei širdgėlai.

¹⁰ Per ją manimi minios gėrėsis

ir būsiu gerbiamas seniūnų,

nors esu tik jaunuolis.

¹¹ Teisme jie matys mano įžvalgumą,

ir valdovų akyse būsiu nuostabus.

¹² Man nutilus, jie manęs palauks,

man kalbant, įdėmiai klausysis.

Jeigu ilgiau kalbėsiu,

jie užsiims rankomis burnas.^[i2]

¹³ Per ją tapsiu nemarus

ir paliksiu palikuonims patvarų atminimą.

¹⁴ Valdysiu žmones,

ir man bus pavestos tautos.

¹⁵ Nuožmūs didžiūnai, išgirdę apie mane, išsigąs manęs;

žmonių sueigoje būsiu kilnus,

o mūšyje – drąsus.

¹⁶ Parėjęs namo, rasiu joje ramybę,

nes su ja bendraujant negali jausti kartėlio,

gyvenant su ja nėra širdgėlos,

o veikiau tik linksmumas ir džiaugsmas.

Išmintis yra Dievo dovana

¹⁷ Apsvarstęs protu bei apmąstęs širdyje, supratau,

jog giminystė su išmintimi teikia nemarumą,

¹⁸ draugystė su ja – tyras malonumas,

jos rankų triūsas duoda neišsemiamus turtus,

lavybos jos draugėje – supratimą

ir pokalbis su ja – pagarsėjimą.

Leidausi jos ieškoti, kad jos įsigyčiau.

^19 [i3]Aš buvau iš tiesų gabus vaikas,

man buvo tekusi kilminga siela;

arba veikiau, būdamas kilmingas, gavau nesuteptą kūną.

²⁰ Bet suvokiau, kad neįsigysiu išminties,

jeigu Dievas man jos neduos –

tai buvo ženklas suprasti, kas gali tą dovaną duoti, –

kreipiausi į VIEŠPATĮ, maldavau jį

ir iš visos širdies tariau:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>