1 Kaip liepsna uždega žabus, kaip liepsna užvirina vandenį, kad taip tu apreikštum savąjį vardą priešams, tautos prieš tave drebėtų! 2 Kai darei baisius darbus, kurių mes nesitikėjome, tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave. 3 Nuo amžių nėra niekas patyręs, – ausis negirdėjo, akis neregėjo, kad be tavęs būtų kitas Dievas, darantis tokius darbus tiems, kurie juo pasitiki. 4 O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą, o, kad neužmirštume mes tavęs savo keliuose! Štai tu pyksti, o mes esame nuodėmingi, – 5 visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai. Nuvytome mes visi kaip lapai, ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša. 6 Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į rankas. 7 O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų tėvas. Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius: visi mes esame tavųjų rankų darbas. 8 Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE, mūsų kaltės neminėk amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta. 9 Šventieji tavo miestai dykuma virto, – Zionas – tyrai, Jeruzalė – dykynė. 10 Mūsų didi ir šlovingoji Šventykla, kurioje mūsų tėvai tave garbindavo, pavirto liepsnų grobiu, – visa, kas mums buvo miela, griuvėsiai. 11 Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE? Ar vis dar gali tylėti ir taip baisiai mus skaudinti? | 
