Kaltė ir teismas 1 Štai VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų. 2 Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą, kad jūsų negirdėtų. 3 Nes jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai – kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų liežuvis šnabžda apgaulę. 4 Nėr kas keltų balsą už teisų reikalą, nėr kas teisingai gintųsi teisme. Visi remiasi niekybėmis[i1] ir meluoja, vaikšto nešiodami negandas, gimdo vargą. 5 Gyvačių peri kiaušinius,[i2] audžia voratinklius.[i3] Kas jų kiaušinius valgo – mirs; iš pradaužto kiaušinio išropos angis. 6 Jų voratinkliai netinka drabužiams, savaisiais audiniais jie neapsiklos. Jų darbai – nedori darbai, – smurto darbai ateina iš jų rankų. 7 Paskui blogį jie bėga tekini, greiti lieti nekaltą kraują. Jų mintys – nedoros mintys, – nuniokojimas ir griuvėsiai jų vieškeliuose. 8 Ramybės kelio jie nepažino, nėra teisingumo jų takuose. Vėžes pasidarė sau kreivas, – kas jomis eina, ramybės nepažįsta. 9 Todėl nuo mūsų taip toli teisingumas,[i4] nepasiekia mūsų teisumas. Laukiame šviesos, bet štai tamsu; laukiame ryškumo, bet vaikštome patamsy! 10 Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, tarsi žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda; gyvename tamsybėse kaip numirėliai. 11 Visi urzgiam kaip meškos, vaitojam lyg burkuojantys balandžiai, tikimės teisingumo, bet jo čia nėra, laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų. 12 Nes mūsų nusižengimai jau be skaičiaus, mūsų nuodėmės liudija prieš mus, – mūsų nusižengimai nepaneigiami, kaltes savąsias mes žinome: 13 maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI, atsimetimas nuo savojo Dievo, paskalos apie išdavystę ir sukilimą, skleidimas širdyje gimusių melagysčių. 14 Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti. 15 Teisybės nėra: kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas. 16 Matė, kad nebuvo nė vieno, kas pagelbėtų, baisėjosi, kad niekas nesikišo. Tada jam padėjo jo paties ranka, parėmė jį jo paties teisumas. Atpirkėjas Zione VIEŠPATS matė, nepatiko jam, kad nebėra teisingumo.17 Teisumu apsivilko kaip šarvais, išganymo šalmą užsidėjo ant galvos. Rūstybės drabužiai – jo apdaras, pykčio įkarščiu apsigaubė jis kaip skraiste. 18 Kiekvienam pagal darbus jis atlygins: pykčiu – varžovams, atpildu – priešams. Salas pasieks jo atpildas! 19 Vakaruose bijos VIEŠPATIES vardo ir rytuose – jo šlovės, nes jis ateis kaip upės sraunuma, genama VIEŠPATIES vėjo. 20 Į Zioną jis ateis kaip Atpirkėjas – „pas tuos Jokūbo vaikus, kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, – tai VIEŠPATIES žodis. 21 „Tai sandora, kurią aš pats sudariau su jais“, – sako VIEŠPATS. „Mano dvasia, esanti virš tavęs, nuo tavęs nepasitrauks ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas, liks tavo lūpose, vaikų tavųjų lūpose ir tavo palikuonių lūpose, – sako VIEŠPATS, – dabar ir per amžių amžius!“ | 
