Dievas pažada išpirkti savo tautą 1 O dabar šis yra žodis VIEŠPATIES, tavo kūrėjo, Jokūbai, – žodis to, kuris tave sukūrė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano. 2 Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, – liepsnos tavęs nepraris, 3 nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. Tavo išpirkai Egiptą[i1] atiduodu, Kušą ir Sebą mainais už tave. 4 Kadangi esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano, todėl atiduodu kraštus už tave ir tautas už tavo gyvybę mainais. 5 Tu nebijok, nes aš su tavimi! Palikuonis tavo iš rytų parvesiu, iš vakarų tave surinksiu. 6 Pasakysiu šiaurei: 'Atiduok juos!' ir pietums: 'Nesulaikykit!' Parveski mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukras iš žemės pakraščių, 7 kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, – kiekvieną, kurį aš savo garbei ir sukūriau, ir pašaukiau, ir parengiau“. Viešpats yra vienintelis Dievas 8 Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis, kurčią, nors ir turinčią ausis. 9 Tegu susirenka apžiūrai visos tautos,[i2] draugėn tesueina gentys! Kas iš jų kada nors tai paskelbė ar pranašavo apie tai praeityje? Tegu stato savo liudytojus, kad jiems paliudytų, teišgirsta juos žmonės ir tepasako: „Tai tiesa!“ 10 „Jūs esate mano liudytojai, – sako VIEŠPATS, – mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, mane tikėtumėte ir suprastumėte, jog aš Tas pats. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs. 11 Tai Aš, – aš esu VIEŠPATS, be manęs, kito gelbėtojo nėra. 12 Aš pats apreiškiau, aš pats gelbėjau, aš pats paskelbiau, o ne koks svetimas jūsų dievas, – jūs mano liudytojai. Aš esu Dievas, 13 amžinai Tas pats! Nėra kas išvaduotų iš mano rankos: ką aš darau, kas gali pakeisti?“ Išėjimas iš Babilono 14 Taip kalba VIEŠPATS, jūsų atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną,[i3] skląsčius kalėjimų visų nukelsiu, o kaldėjai apsipils aimanomis. 15 Aš – VIEŠPATS, jūsų Šventasis, Izraelio kūrėjas, jūsų karalius“. 16 Taip kalba VIEŠPATS, kuris per jūrą nutiesia kelią, per galingus vandenis padaro taką, 17 kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus, – galingą kariuomenę. Jie krinta parblokšti ir nebepakyla, – užgesę, išblėsę kaip dagtis: 18 [i4]„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. 19 Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes. 20 Man teiks garbę laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai, nes aš duodu vandens dykumoje ir upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai. 21 Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę“. Izraelio nuodėmė ir Dievo gerumas 22 „Tu nešlovinai[i5] manęs, Jokūbai, tau nusibodau aš, Izraeli! 23 Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai nei garbinai mane kruvinosiomis aukomis. Neverčiau tavęs dėti man duonos atnašas nei varginau tave dėl smilkalų aukos. 24 Nepirkai man savo pinigu kvapniųjų šaknų nei savųjų aukų taukais negaivinai. Ne! Tu savo nuodėmėm mane apkrovei, nusikaltimais varginai mane. 25 Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs naikina tavo nusižengimus, – aš tavo nuodėmių neatsiminsiu. 26 Primink man, stokime drauge prieš teismą! Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą! 27 Man nusidėjo tavo protėvis,[i6] sukilo prieš mane tavo gentainiai,[i7] 28 suteršė mano Šventyklą tavo didžiūnai, todėl Jokūbą ir atidaviau pražūčiai, Izraelį išstačiau paniekai“. | 
