1 Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2 „Tu, marusis, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Izraelio žemei. Galas! Ateina galas keturiems krašto kampams! 3 Dabar ateina tau galas! Liesiu ant tavęs savo pyktį, nuteisiu tave pagal tavo kelius ir bausiu tave už visas tavo bjaurastis. 4 Mano akis nepasigailės, neparodysiu užuojautos, bet bausiu tave pagal tavo kelius. Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje, tada žinosite, kad aš esu VIEŠPATS“. 5 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Nelaimė po nelaimės! Štai ji ateina! 6 Atėjo galas! Atėjo tikras galas! Jis pakilo prieš tave. Štai jis ateina! 7 Atėjo tau pražūtis, šalies gyventojau! Atėjo metas, diena arti – sąmyšio, o ne ūžavimo kalnuose. 8 Jau greit išpilsiu savo įniršį ant tavęs ir išliesiu ant tavęs savo pyktį. Nuteisiu tave pagal tavo kelius, nubausiu tave už visas tavo bjaurastis. 9 Mano akis nepasigailės, užuojautos neparodysiu, bet bausiu tave pagal tavo kelius. Kai tavo bjaurastys pūliuos tavyje, tada žinosite, kad aš, VIEŠPATS, nuplakiau. 10 Štai toji diena jau čia! Štai ji ateina! Pražūtis atėjo, lazda pražydo, įžūlybė sukrovė pumpurus, – 11 smurtas išaugo į nedorumo lazdą. Nė vienas iš jų neišliks, – neišliks nieko iš jų pertekliaus nei iš jų turtų. Pranašūs jie nebus. 12 [i1]Atėjo tas metas, toji diena išaušo! Kas perka, tegu nesidžiaugia, kas parduoda, tegu nenusimena, nes visus užklups degantis pyktis. 13 [i2]Parduodantis nebeatgaus to, kas buvo parduota, nors jis ir pirkėjas tebebūtų gyvi, – nes pyktis kris ant visų, ir jis nebus atšauktas. Kadangi visi yra kalti, nė vienas negali išlikti gyvas. 14 Jie papūtė ragą ir viskas prirengta, bet nėra kam eiti į mūšį, nes mano degantis pyktis apima juos visus. 15 Kalavijas lauke už vartų, maras ir badas viduje. Kas yra laukuose, žus nuo kalavijo, kas mieste, tą praris badas ir maras. 16 Bėgliai, – jei kam ir pavyktų išsigelbėti, – slėpsis kalnuose, tarsi slėnių balandžiai, visi iki vieno dejuodami dėl savo kaltės. 17 Nusvirusios rankos, keliai it vanduo praskydę. 18 Apsijuos jie ašutine, o šiurpas juos apsiaus. Visų veiduose gėda ir nuplikusios[i3] visų galvos. 19 Savo sidabrą jie išmes į gatves, o jų auksas bus laikomas netyru daiktu. VIEŠPATIES pykčio dieną jų auksas ir sidabras negalės jų išgelbėti. Jais nepasisotins nei savo pilvų jų neprikimš. Auksas ir sidabras buvo jiems proga nusidėti. 20 Iš savo puikaus puošmens, kuriuo jie didžiavosi, pasidarė bjaurių stabų paveikslus. Todėl jį paversiu jiems nešvariu daiktu. 21 Atiduosiu jį kaip grobį į svetimųjų rankas, – kaip pelną žemės nedorėliams, – jie išniekins jį. 22 Nugręšiu nuo jų savo veidą, ir jie išniekins mano brangiąją vietą,[i4] – plėšikai į ją įeis ir ją išniekins. 23 Nukalk grandinę, nes kraštas pilnas kruvinų nusikaltimų, o miestas kupinas smurto. 24 Atvesiu nuožmiausias iš tautų, ir jos užims jų namus. Padarysiu galą įžūlumui galiūnų, bus išniekintos jų šventovės. 25 Klaikas ateina! Jie ieškos ramybės, bet jos neras. 26 Nelaimė lydės nelaimę, bloga žinia vysis blogą žinią. Veltui jie ieškos pranašo regėjimo, kunigas nebepajėgs mokyti, seniūnai nebemokės patarti. 27 Karalius raudos, didžiūnas bus pagautas nevilties, paprastų žmonių rankos drebės. Pasielgsiu su jais pagal jų pačių kelią, teisiu juos, kaip jie teisė, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. | 
