¹ Paskui Elihuvas tęsė kalbą sakydamas:

² „Pakęsk mane dar šiek tiek, pamokysiu tave,

nes dar turiu šį tą pasakyti Dievo vardu.

³ Savo žinojimą atsinešu iš toli

ir pateisinsiu savo Kūrėją.

⁴ Iš tikrųjų mano žodžiai ­ ne melas;

prieš save matote žmogų, kuris tikrai žino.

⁵ Štai Dievas yra galingas, bet neniekina nė vieno;

jis galingos jėgos ir širdies.

⁶ Nedorėliui gyventi jis neleidžia,

bet kenčiantiems yra teisingas.

⁷ Nuo teisiųjų jis nenugręžia akių,

į sostą su karaliais juos amžiams sodina

ir išaukština juos.

⁸ Įsipainiojusiems į grandines

ir skausmo pinklių pagautiems

⁹ jis parodo, ką jie padarė ­

ir kaip nusikalto, įžūliai pasielgę.

¹⁰ Jis atveria jų ausis perspėjimo žodžiui,

įsako jiems gręžtis nuo pikta.

¹¹ Jeigu paklauso ir jam tarnauja,

savo dienas jie užbaigia laimingai

ir savo metus prabangiai.

¹² Bet jei nepaklauso, žūva nuo kalavijo

ir miršta nieko nesuvokę.

¹³ Nedorieji tik tūžta širdyje,

kai jis ištinka juos, ir pagalbos nesišaukia.

¹⁴ Jie miršta dar savo jaunystėje,

baigdami gyvenimą tarp apeigoms skirtų kekšių^[i1].

¹⁵ Bet kenčiantįjį Dievas išgelbsti per jo kančią

ir jo ausį atveria per nelaimę.

¹⁶ Ir tave jis viliojo iš nežinios nasrų

į erdvią vietą, kur niekas nevaržo,

o stalas nukrautas geriausiais valgiais.

¹⁷ Bet jei tu spręsi kaip nedorėlis,

patį tave ištiks teismas ir teisingumas.

¹⁸ Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas

ir kyšių dydis tavęs neišvestų iš kelio.

¹⁹ Argi ištikus bėdai tau padės tavo turtai

ir visos galingos pastangos?

²⁰ Nelauk, kad ateitų naktis,

kai tautos staiga pranyks.

²¹ Saugokis, kad nesigręžtum į pikta!

Juk dėl to turėjai kentėti skausmą.

Dievo didybė

²² Atmink, kokia didinga Dievo galybė!

Kas gali taip pamokyti, kaip daro jis?

²³ Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis,

arba prikišti jam: ‘Tu neteisingai pasielgei’?

²⁴ Atmink, kad turi šlovinti jo darbus,

apie kuriuos mirtingieji giedojo giesmes.

²⁵ Visa žmonija mato Dievo darbus,

kiekvienas žvelgia į jį iš toli.

²⁶ Iš tikrųjų Dievas ­ didis, ir viršija mūsų pažinimą;

jo metų skaičius neištiriamas.

²⁷ Juk savo buveinėje jis sukuria vandens lašus,

ir iš gausybės jie susiburia į lietų,

²⁸ kurį debesys

gausiai išlieja ant mirtingųjų.

²⁹ Ar gali kas suprasti debesų išskleidimą

ir perkūno griausmus iš jo buveinės?

³⁰ Štai jis žaibuoja per visą padangę,

jūros gelmės yra jo sostas.

³¹ Juk taip jis maitina^[i2] tautas

ir parūpina apsčiai maisto.

³² Savo rankose jis laiko žaibą,

nurodo jam, kur trenkti.

³³ Už jį kalba jo perkūnija

ir uždega pyktį dėl nedorybės.