¹ Ji galingai plinta nuo vieno žemės krašto iki kito

ir veiksmingai valdo Visatą.

Išmintis ­ gyvenimo draugė

² Mylėjau ją ir jos ieškojau nuo jaunystės;

aš troškau padaryti ją savo nuotaka

ir buvau sužavėtas jos grožio.

³ Dalydamasi Dievo gyvenimu, ji puošia savo kilnų gimimą,

ir Visatos Valdovas visada ją mylėjo.

⁴ Jai atsiskleidžia Dievo žinija,

ji ­ jo darbų bendrininkė.

⁵ Jei gyvenime trokštame turtų,

tai kas gali būti turtingiau už išmintį,

kuri visa tai padaro?

⁶ Jei protingumas našus,

tai juo našesnė ji, išradėja.

⁷ O jei kas myli teisumą,

tai išminties darbų vaisiai yra dorybės,

nes ji moko savitvardos ir apdairumo,

teisumo ir drąsos,

o gyvenime žmonėms nėra nieko vertesnio.

⁸ Jei kas trokšta daug gauti iš patirties,

tai ji žino praeitį ir numato ateitį,

ji supranta posakius ir atspėja mįsles,

ji iš anksto numato ženklus bei stebuklus

ir laikotarpių bei amžių padarinius.

⁹ Tad nutariau parsivesti ją į namus kaip draugę,

nes žinojau, kad ji gerai man patars

ir padrąsins, ištikus rūpesčiams bei širdgėlai.

¹⁰ Per ją manimi gėrėsis minios

ir būsiu gerbiamas seniūnų,

nors esu tik jaunuolis.

¹¹ Teisme jie matys mano įžvalgumą,

ir valdovų akyse būsiu nuostabus.

¹² Man nutilus, jie palauks,

man kalbant, jie įdėmiai klausysis,

o jeigu kalbėsiu ilgiau,

jie užsiims rankomis burnas^[i1].

¹³ Per ją tapsiu nemarus

ir paliksiu palikuonims išliekantį atminimą.

¹⁴ Valdysiu žmones,

ir man bus pavestos tautos.

¹⁵ Nuožmūs didžiūnai išgirdę išsigąs manęs;

žmonių sueigoje būsiu kilnus,

o mūšyje ­ drąsus.

¹⁶ Parėjęs namo, joje rasiu ramybę,

nes su ja bendraujant negali būti kartėlio,

gyvenant su ja nėra širdgėlos,

veikiau linksmumas ir džiaugsmas.

¹⁷ Apsvarstęs protu bei apmąstęs širdyje, supratau,

jog giminystė su išmintimi teikia nemarumą,

¹⁸ draugystė su ja ­ tyrą malonumą,

jos rankų triūsas ­ neišsemiamus turtus,

lavybos jos draugėje ­ supratimą,

pokalbis su ja ­ išgarsėjimą,

ir leidausi jos ieškoti, kad jos įgyčiau.

¹⁹ Buvau iš tikrųjų gabus vaikas,

man buvo tekusi kilminga siela,

arba veikiau, būdamas kilmingas, gavau nesuteptą kūną.

²⁰ Bet suvokiau, kad neįgysiu išminties,

jeigu Dievas man jos neduos ­

tai buvo ženklas suprasti, kas gali tą dovaną duoti, ­

tad kreipiausi į Viešpatį, maldavau

ir iš visos širdies sakiau: