¹ Atsitiko taip, kad ten buvo vienas niekšas, vardu Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas. Jis pūtė ragą, šaukdamas:

„Nėra Dovyde mums dalies, nėra Jesės sūnuje mums paveldo! Izraeli, visi į savo palapines!“

² Visi Izraelio vyrai pasitraukė nuo Dovydo ir sekė Bichrio sūnų Šebą, bet Judo vyrai liko ištikimi savo karaliui nuo Jordano iki Jeruzalės.

³ Dovydas parvyko į savo rūmus Jeruzalėje. Karalius paėmė anas dešimt sugulovių, paliktų rūpintis rūmais, uždarė jas į saugomus namus ir ten jas aprūpino, bet pas jas nebeidavo. Taigi jos liko atskirtos iki savo mirties dienos kaip gyvanašlės.

⁴ Tada karalius tarė Amasai: „Per tris dienas sušauk Judo vyrus pas mane. Ateik ir pats!“ ⁵ Amasa išvyko sušaukti Judo, bet užtruko ilgiau negu jam buvo paskirta. ⁶ Tad Dovydas tarė Abišajui: „Dabar Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos už Abšalomą. Paimk savo valdovo tarnus ir vykis, kad kartais jis nesusirastų įtvirtintų miestų ir nepabėgtų nuo mūsų.“ ⁷ Joabo vyrai, keretai bei peletai, ir visi galiūnai išžygiavo jam iš paskos. Vydamiesi Bichrio sūnų Šebą, jie išžygiavo iš Jeruzalės. ⁸ Kai jau buvo netoli didžiojo akmens Gibeone, Amasa atėjo jų pasitikti. Joabas vilkėjo karišką drabužį, viršum jo buvo prisijuosęs kalaviją, pritvirtintą makštyje prie juosmens. Jam žengiant pirmyn, jis išslydo. ⁹ Joabas tarė Amasai: „Kaip tau einasi, mano broli?“ ­ ir dešine ranka suėmė Amasą už barzdos, lyg bučiuodamas. ¹⁰ Amasa kalavijo Joabo kairėje rankoje nepastebėjo. Joabas taip smogė jam į pilvą, kad jo viduriai išsivertė ant žemės, ir jis mirė. Antro smūgio jam suduoti nebereikėjo.

Po to Joabas ir jo brolis Abišajas leidosi vytis Bichrio sūnaus Šebos. ¹¹ O vienas Joabo vyrų, atsistojęs prie Amasos lavono, sušuko: „Kas palankus Joabui ir kas už Dovydą, teseka Joabą!“ ¹² Amasa gulėjo kelio viduryje, permirkęs savo kraujyje, ir tas žmogus pastebėjo, kad kiekvienas sustodavo. Pamatęs, kad visi praeinantieji stoviniuoja, jis nuvilko Amasą nuo kelio į lauką ir apdengė jį drabužiu. ¹³ Pašalinus jį nuo kelio, visi žygiavo toliau, vydamiesi Bichrio sūnų Šebą.

¹⁴ Šeba perėjo visas Izraelio gimines iki pat Abel Bet Maakos. Visa bichrių kiltis susirinko ir nusekė paskui jį į miestą. ¹⁵ Joabo pajėgos apgulė jį Abel Bet Maakoje ir prieš išorinę miesto sieną supylė apgulos pylimą. Joabo kareiviai puolė su mūrdaužiais sieną, norėdami ją pralaužti. ¹⁶ Tada viena išmintinga moteris sušuko nuo sienos: „Klausykite! Klausykite! Prašau pasakyti Joabui: ‘Prieik, aš noriu su tavimi pasikalbėti.’“ ¹⁷ Jam priėjus artyn, moteris paklausė: „Ar tu Joabas?“ ­ „Taip“, ­ atsakė jis. Tuomet ji tarė jam: „Klausyk savo tarnaitės žodžių.“ ­ „Klausau“, ­ šis atsakė. ¹⁸ Ji tęsė: „Senovėje žmonės sakydavo: ‘Tegu jie teiraujasi Abelyje’, ­ ir taip išspręsdavo reikalą. ¹⁹ Aš esu viena taikiųjų ir ištikimųjų Izraelyje, o tu nori sunaikinti Izraelio motiniškąjį miestą! Kodėl turėtumei sunaikinti VIEŠPATIES paveldą?“ ²⁰ Joabas atsakė: „Jokiu būdu, jokiu būdu! Aš nei naikinu, nei griaunu! ²¹ Tai visiškai netiesa! Bet vienas vyras iš Efraimo aukštumų, vadinamas Bichrio sūnumi Šeba, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį mums, ir aš pasitrauksiu nuo miesto.“ Moteris patikino Joabą: „Tikėk manimi, jo galva bus išmesta tau per mūrą.“ ²² Moteris nuėjo pas visus miesto žmones su savo išmintimi. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir numetė Joabui. Jis liepė pūsti ragą. Visi pasitraukė nuo miesto ir nuėjo į savo namus, o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių.

²³ Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, o Jehojados sūnus Benaja ­ keretų ir peletų galva; ²⁴ Adoramas vadovavo lažo darbams, Ahiludo sūnus Juozapatas buvo raštinės viršininkas, ²⁵ Ševa ­ raštininkas, o Cadokas ir Abjataras ­ kunigai. ²⁶ Ir Ira iš Jayro palikuonių buvo Dovydo kunigas.